Teksto

Tūkstantmetės girios mena nuostabius laikus.
Žemė protėvių viliojo priešus atšiaurius.
Prisidengę kryžiaus žygiu žengė jų pulkai,
Lyg užuodę lengvą grobį kraugeriai vilkai.

   Per girias šauklys skubėjo, balsas jo skardus
   Tartum paukštis, greit apskriejo kaimus ir laukus.
   Šaunūs vyrai, metė arklus, griebėsi kardų,
   Nuskubėjo gint garbingų protėviu valdų.

     Mūšis buvo nuožmus, skonis pergalės saldus
     Ir džiaugsminga ši daina aidėjo virš miškų.

Plaukė upėmis lavonai su išpjaustytais pilvais,
O iš pilvų kyšo peiliai su lietuviškais ženklais.

Bėgo dienos, bėgo metai... šimtmečius ilgus,
Mūsų bočiai netikėjo, kad belaisviais bus.
Saugojo mums gimtą kalbą, girias ir laukus,
Žemę Lietuvos palaistę išgamų krauju.

  Jau senovinių didvyrių pamiršti vardai,
  Primena galiūnų šlovę šios dainos garsai.

Plaukė upėmis lavonai su išpjaustytais pilvais,
O iš pilvų kyšo peiliai su lietuviškais ženklais.

Meilę mūsų begalinę, Lietuva, jauti;
Šiurpios audros ir grumtynės laukia ateitį.
Skirtas Tau ne vienas smūgis, sielvartas, tačiau
Pavojų nepabūgus, galvą pakeli aukščiau.

  Nugalės net pačią mirtį išdidi tauta.
  Pamiršta atgis stiprybė, vėl skambės daina.

Plaukė upėmis lavonai su išpjaustytais pilvais,
O iš pilvų kyšo peiliai su lietuviškais ženklais.